Į Turkiją vykome vis šeima: aš, mano sesuo Kamilė, brolis Titas ir abu tėvai. Tiesą sakant, tai buvo mūsų pirmoji vien šeimos kelionė. Prieš tai buvome išvykę į Norvegiją, tačiau joje gyvenome pas giminaičius, tad to negalima pavadinti vien išvyka su šeima. Į Turkiją vykome rugpjūčio mėnesį, kadangi bijojome didelių kaitrų, kokios būna liepą. Su oru tikrai „neprašovėme“. Buvo tikrai šilta, bet saulė nesvilino. Jei gerai pamenu, buvo apie 25 ar 27 laipsnius karščio... Puikus oras maudynėms ir Turkijos pažinimui! Tiesa, gan juokinga situacija: turkai sakė, kad toks oras jiems net vėsokas vasarą, toks būna tik rudenį. Jie vaikščiojo su megztiniais! Tai mane nuolat juokino ir šiek tiek glumino.

​

Turkijoje buvome savaitę, gyvenome viešbutyje Antalijos mieste. Viešbučio pavadinimo tikrai nepamenu, tačiau jame buvo ypač keista pusryčių, pietų ir vakarienės metu. Kaip ir daugumoje viešbučių, ten buvo švediškas stalas, tai reiškia, jog gali į lėkštę krautis kiek nori ir ko nori. Dėl tos priežasties čia ypač pastebimas buvo maisto negerbimas... Dauguma žmonių įsideda pilnas lėkštes skirtingo maisto, o jo nesuvalgę jau bėga ragauti kito... Tai man buvo visai nesuprantama, norėjosi visiems pasakyt: „Nagi, įsidėkit tiek, kiek suvalgysite!..." O padavėjai visiškai prie to pripratę. Vos nusisukus nuo maisto, jie pribėga ir pasičiumpa tavo lėkštę, nes mano, jog jau nebevalgysi. Todėl visos vakarienės metu teko laikyti ranką prie lėkštės, kad jie matytų, jog dar valgai!

​

Kas dar man pasirodė keista? Ogi Turkijos vyrai... Jie tokie drąsūs, viliokliai ir net nagloki. Visada sakau, jei negali susirasti vaikino, vyk į Turkiją, mat ten jie „kabina“ visas užsienietes iš eilės. Iš praeivių turkų vyrų man teko gauti gėlių, segių ir daug daug mielų žodelių. Todėl šiuo aspektu mūsų kultūros išties skiriasi. Taip Lietuvoje man dar niekad nėra nutikę.

​

Na, o dabar šiek tiek papasakosiu apie keliones. Su šeima užsisakėme ekskursiją laivu į Žaliąjį kanjoną. Tai yra didžiausias rezervuaras Turkijoje, esantis Tauro kalnuose. Vanduo ryškus, mėtinės spalvos, tokio dar niekur neteko matyti. Čia galima ir paplaukioti, tačiau vanduo labai jau šaltas, nes čia įteka daug šaltinių. Na bet tikrai užtenka ir vaizdo. Jis tiesiog nepakartojamas. Vėliau aplankėme bokštą, esantį salelėje. Turkiškai jis vadinasi Kiz Kulesi, lietuviškai – Mergelės bokštas. Jis nedidelis, bet dailus, kaskart sulaukiantis daugybės turistų.

​

Turkijoje matėme ir daug mečečių, į kurias norint įeiti, moterims būtina pridengti kojas, rankas, plaukus. Be to, moterys, įėjusios į mečetę, negalėjo peržengti tam tikros ribos. Galėjau likti tik netoli durų, o vyrai galėjo vaikščioti po visą mečetę. Tad nebuvo labai linksma...

​

Tad Turkija yra tikrai graži, šilta šalis, kurią verta ne kartą aplankyti. Galiu pasakyti, jog labai stipriai skiriasi mūsų kultūros. Keliaudama dar jokioje kitoje šalyje nepastebėjau tokio didelio skirtumo nuo mano gimtinės kultūriniu atžvilgiu, būtent todėl visa tai būvo taip įdomu.

​

„Nesistebintis keliautojas yra kaip paukštis be sparnų“ (Moshlih Eddin Saadi)

​