Vokietija yra man labai artima šalis dėl kalbinio aspekto. Vokiečių kalbos mokausi jau devintus metus, visad žavėjausi šia kalba, visad domėjausi ir Vokietijos istorija, nuolat apie tai skaitau knygas. Todėl kai dėdė pasiūlė vykti kartu su juo ir mano pusbroliu į Vokietiją, nei trupučio nedvejojau. Neišsigandau ir sužinojusi, ko gi mes ten vykstame. O vykome tikrai ne dėl tipinių priežasčių. Mano dėdė - kunigas, jis daug savanoriauja, padeda skurstantiems. Į Vokietijos miestelį Varburgą jis vyko padėti įsirengti namų į Vokietiją atvykusiems pabėgėliams. 

​

Vokietijoje gyvenome savaitę, pas dėdės pažįstamus, tad gavone ir nemokamo maisto, ir nemokamos pastogės. Na, sąlyginai nemokamos - už tai kiekvieną dieną turėjome dirbti pabėgėliams skirtuose namuose. Teko ir sienas dažyti, ir dulkes valyti, ir kiemą grėbti ir dar daug visokių darbų darbelių nudirbti. Tačiau visa tai nebuvo kančia. Galiu drąsiai teigti, kad į Vokietiją vykti buvo verta vien dėl vakarų, praleistų visiems kartu. Kas vakarą visi - ir darbininkai, ir pabėgėliai, ir vokiečiai, kuravę šį reikalą, susėsdavome prie stalo, vakarieniaudavome, žaisdavome įvairius žaidimus, dainuodavome, vaikščiodame po miestelį. Susiradau daug draugų, su kuriais buvo bendrauti taip gera, kad iki šiol visa tai prisimenu su šypsena, nors praėjo jau treji metai...

​

Galiu teigti, jog pagerėjo ir mano vokiečių kalbos žinios. Išmokau naujų žodžių (voras - die Spinne, avietė - die Himbeere). Pradėjau suprasti greitai šnekančius gimtakalbius vokiečius, drąsiau kalbėjau ir pati.

​

Deja, čia negaliu parekomenduoti Tau jokių lankytinų vietelių, kadangi pati Vokietijos pamačiau mažai, nes didelę dienos dalį tiesiog dirbome, o likusią dalį - praleisdavome namuose su vokiečių šeima. Tiesa, buvome išvykę išsimaudyti į Varburge esantį ežeriuką, ten man visai patiko, tačiau kraštovaizdis nelabai skiriasi nuo Lietuvos.

​

Ši kelionė buvo kupina tolerancijos. Nors anksčiau jokios nuomonės apie pabėgėlius neturėjau, dabar ją turiu. Ir labai gerą. Pabėgėliai, su kuriais susipažinau, labai jauni, linksmi, darbštūs, kūrybingi. Manau, kad visos kelionės skatina toleranciją, supratimą apie kitų kultūrą, tradicijas. Imu suvokti, jog visi mes esame viena didelė šeima.

​

„Kelionę geriausiai išmatuoti draugais, o ne sukartomis myliomis“ (Tim Cahill)