Prancūzija – įsimylėjėlių kraštas! Argi ne? Ot ir ne! Į šią Europos vietelę vykau su savo seserimi, kadangi mudvi norėjome praleisti daugiau laiko kartu. Užsisakėme savaitės kelionę į Paryžių, su gido paslaugomis. Man keliauti su gidu labai smagu, kadangi tuomet aš ne tik pamatau labai daug, bet ir sužinau apie šalį, jos istoriją. O ir su gidu niekad nepasiklystu... Tai man labai aktualu, kadangi galvoje visiškai neturiu orientacinių sugebėjimų, tad nuolat (nuolat!) pasiklystu net ir savo gimtame krašte, o ką jau kalbėti apie užsienį!

​

Atvykusios į Paryžių apsistojome viešbutyje. Kaip jau minėjau, keliavome su gidu, tad kiekvieną dieną vykdavo įvairios ekskursijos. Labai smagu, kad Paryžiuje taikomos didelės nuolaidos moksleiviams ir studentams. Daug kur įleisdavo nemokamai (kaip prancūzai sako, „C'est gratuit"). Pirmą dieną vykome į Luvro muziejų, kur kabo įžymioji Leonardo Da Vinčio „Mona Lisa“. Prieš atvykdama prisiklausiau įvairių neigiamų nuomonių apie šį paveikslą, esą jis labai mažas, o žmonių prie jo daugybė, kad net vos paveikslas matosi. Todėl „Monos Lisos“ žiūrėti ėjau nusiteikusi neigiamai. Ir kaip gerai, kad taip padariau! Kadangi pamačiusi paveikslą supratau, kad visai jis ne mažas. Na žinoma, kai tikiesi mažiuko, maždaug A5 dydžio formato piešinio, o pamatai daug didesnį, tai labai apsidžiaugi. O dėl žmonių aplink paveikslą – tas tiesa. Buvo galybė žmonių, visa prisipildžiusi salė. Paveikslą prižiūrėjo trys apsauginiai, stovėjo ir apsauginė tvorelė... Na bet tikrai paveikslu nenusivyliau, anaiptol. Mane jis sužavėjo. O ir kiti Luvro paveikslai gniaužiantys kvapą. Tik jų ten galybė, galima apžiūrėti net 35 tūkstančius eksponatų, tad Luvrui, mano nuomone, reikia skirti tikrai ne vieną dieną, nes tiesiog fiziškai neįmanoma visko akimis aprėpti.

​

Vėliau vykome į Eliziejaus laukus. Tai – tokia milžiniška alėja. Laukų pakraštyje stūkso Triumfo arka, pastatyta kovotojams už Prancūziją. Eliziejaus laukuose galima rasti lauktuvių, suvenyrų, drabužių, kvepalų, bandelių... Visko, kas prancūziška!

 

Paryžiuje matėme ir garsiąją Noterdamo katedrą, ir, žinoma, Eifelio bokštą. Įėjimas į bokštą buvo ganėtinai brangus, kainavo apie 15 eurų. Tačiau tikrai verta. Na kaipgi Paryžius be Eifelio bokšto?! Iš pačios viršūnės galima pamatyti visą sumažintą Paryžių... O šis vaizdas tikrai neįkainojamas, tad 15 eurų visai negailėjau..

​

Na, ir galiausiai metro nuvažiavome į Versalio rūmus. Ši vieta – mano Prancūzijos vietų Top 1.  Versalio rūmai buvo Prancūzijos karalių rezidencija. Supratau, kaip atrodo mano svajonių namai... Labiausiai sužavėjo rūmų kiemas. Ten vien gamta, fontanai, parkeliai, gėlės... Tarsi oazė, iš kurios niekada nesinori išeiti. Patys rūmai kupini įvairių meno šedevrų, didelių veidrodžių, aksominių krėslų. Nors imk ir tapk Prancūzijos karaliumi!

​

Galiu teigti, jog kelionės keičia žmogų. Būtent Paryžiuje suvokiau, kokia nuostabi yra prancūzų kalba. Po kelionės tvirtai nusprendžiau, kad mokysiuosi šios kalbos. Kadangi aš ryžtingas žmogus ir niekuomet neatsisakau savo tikslų, tad likusią vasarą ėjau į prancūzų kalbos kursus ir išmokau kalbos pradmenis. Dabar, įstojusi į universitetą, kalbos mokausi toliau. Tiesa, moku tik mažą mažą jos dalį, tačiau neketinu pasiduoti ir noriu kalbos mokytis tol,  kol tikrai išmoksiu. Tad kodėl nekeliauti? Juk kelionės visuomet keičia. Ir visuomet į gera...

​

„Keliavimas tai ne vien vaizdų matymas. Tai ilgalaikė pasaulėžiūros reforma“ (Miriam Beard)

​

​